“-O kada užaugsi? - klausiu. -Gal rytoj, po 5 minučių - atsako L ir apsikabina.” Istorijos yra neredaguotos pokalbių, treniruočių metu, ištraukos, kurios bent trumpam Jus perkels į mūsų erdvę, kurioje augame.
Vyksta treniruotė. Salėje veiksmas ir triukšmas. Taip garsu, kad jau nebegirdžiu, ką pati sakau. Žodžiu, gyvenimas verda pilnu pajėgumu.
Skaityti istoriją
Nesu tokio treniravimo su „ačiū, kad pasirodei, tau lipdukas” šalininkė ir to nepropaguoju. Nors tiesa, kad esu per savo profesinę praktiką dirbusi vietoje, kur tokia „taisyklė” buvo būtina- pasportuoja gauna lipduką.
Skaityti istoriją
Vaikai labai gerai girdi, jeigu dar esate svarbiu asmeniu, jie tikrai GIRDI, ką ir kaip sakome. Bet dar svarbiau, jie jaučia - tiesą ar melą sakote. O visų svarbiausia, jie Mato ar žodžiai atitinka realybę. Jei Jūs nuoširdžiai tikite jais, jie tikės savimi! Ir po to padės kitiems tikėti!
Skaityti istoriją
Prasideda treniruotė. Atbėga pavėlavusi mergaitė, dar nespėjo įžengti į salę, užtikrintu ir garsiu balsu ji atkreipia visų jau pradėjusių treniruotę dėmesį:
Skaityti istoriją
Jau ketvirta treniruotė, kai mokinomės saulutę viena ranka. Fiziškai pasirengusi, bet dar truputį baisu, truputį neįmanoma, truputį nepatogu, truputį iššūkis. Įveiksim arba ne? Ištrauka iš pokalbio treniruotės metu:
Skaityti istoriją
Praėjusią savaitę sutinku savo buvusį mokinį koridoriuje (pernai vedžiau jam sporto pamokas), ką tik išėjusį iš būrelio treniruotės. Pamačiusi jį išsišiepiu iki ausų, džiaugsmas užpildo krūtinę:
Skaityti istoriją