Įprastai treniruotės metu, kai pratimai, individualios užduotys – tylu, dirbam susikaupę, mokomės išgirsti. Kai žaidimai, užduotys grupėse – žinoma, kad juokas, palaikymas, emocijos.
Bet „įprastai” niekada nėra garantuota. Tai ta diena tokia ir buvo. Ne kaip įprastai. Jokio susikaupimo, vieni per kitus šneka, juokiasi, kalba. Pasikartojantys klausimai, „o kokia užduotis?”, „o ką dabar darom?”. Tvarka pamiršta. Vyksta totalus chaosas ir jaučiu, kad niekas neveikia. Gal pilnatis?
Po n pasikartojančių klausimų, n kartų pakartojimo, ką darome, vis tiek kažkas ne taip
Minutėle stebiu situaciją, stebiu visus, stebiu į ką pavirto užduotis. Kartais užtenka ir nelįsti į procesą procese. Bet šįkart yra kitaip. Žinau, kad labai staigiai reikia atkreipti dėmesį, kad ir kaip smagu išdykauti. Turi būti trumpa ir kad atkreiptų dėmesį ir sugrąžinti visus į tai dėl ko susirenkame. Suploju (kartais šūkteliu „Hey“, arba „Dėmesio“, priklauso). Vaikai atsisuka, sakau (ramia intonacija):
-Norėčiau, kad dabar mane išgirstumėt. Ar girdi visi?
-Taip.
-Kaip sekasi?
-Puikiai.
-Ką veikiat?
-Darom.
-Žaidžiam.
-Ji mane juokina.
Ir taip toliau.
-O kokia užduotį dabar turėjote atlikti?
Tyla. Atsako kažkas:
-Mes nežinom.
-Kodėl nežinot?
-Negirdėjom.
-Kodėl negirdėjot?
-Kalbėjom. -Neklausėm. -Pamiršom.
-Kodėl kalbėjot, kai pratimus darome?
-Netyčia.
-Kaip čia taip „netyčia”? Šypteliu.
-Nes mums čia labai patinka
Šypsausi. Ir tariu:
-Aš labai džiaugiuosi, kad Jums čia patinka . Man irgi čia patinka ir noriu, kad visiems būtų, ir smagu, ir, kad išmoktumėt naujų dalykų.
Pauzė. Tęsiu:
-Ar Jūs norite išmokti, ko nors naujo?
-Taip.
-Ką norit išmokti?
-Saulutę. -Aš tai špagatą. -Ant rankų. Pasipila atsakymai.
-Super. Aš žinau, kad išmoksit, jei darysim tam reikalingas užduotis. Bet, kad išmoktume juos reikės padaryti…
-O pažaisti? Pertraukia.
-Žinoma. Pasimokom pratimų, atliekam užduotis, žaidžiam. Sutarta?
-Taip.
-Dabar pakartosiu užduotį.
…
Ir viskas grįžom į treniruotę.
Viską derinu tarpusavyje, nes ateina skirtingi ir individualūs vaikai. Vieniems sunkiau, kitiems lengviau, amžiaus skirtumas, raidos ypatybės, charakterio savybės, skirtinga motyvacija. Visa tai svarbu. Viena taktika, vienas modelis ar vienas metodas – nebus tinkamas visiems. Tai neveikia. Veikia: tikslinga veikla, bet įvairi, įdomi, įtraukianti. Tą patį, labai reikalingą, sėdmens aktyvacijos pratimą galit padaryti n skirtingų būdų. Jau bus įdomu! Tvarka ir disciplina labai svarbu, bet ir laiko atsipalaiduoti, pažaisti taip pat reikia.
Nors tai galbūt ir nėra paprasta užduotis mokytojui, treneriui, bet tada atsakykit į klausimą, dėl ko Jūs dirbat? Dėl to, kad Jums būtų paprasta ar dėl to, kad vaikams judėjimas būtų smagus, įdomus ir norėtųsi dar ir dar? Dėl to, kad „atidirbtumėt” ar dėl to, kad vaikas išeitų su šypsena?
Patikslinu aš kalbu ne apie aukštą meistriškumą, o apie fizinį ugdymą, būrelius ir bendrai apie vaikų aktyvumą.
Žinau atvejų, kai tokios situacijos, kaip mano aprašyta aukščiau, suaugusius labai išprovokuoja. Žinau, kad imama rėkti, gąsdinti. Arba kaip tik ignoruoti. O ir šiandien dar pasitaiko senų taikymo strategijų „baudų”, pvz. baudos ratai, atsispaudimai ar pan. „Bauda”, jei neklausai, nedarai užduoties. Ir panašiai. Ar tai yra ok? Nežinau. Man ne. „Bausti” pratimu, kai vaikas nedaro užduoties, nelogiška, nes dažniausiai pratimų nedaro, išdykauja tie, kuriems fizinė veikla neįdomi, jie nenori. Tai tokiems vaikams „bauda” atsispaudimas, ne tik nieko nemoko, bet ir dar labiau atitolina Jus nuo vaikų įtraukimo į veiklą. Tokiomis “baudomis” didiname plyšį santykyje tarp trenerio/mokytojo ir vaiko.
Svarbu kalbėti, svarbu išgirsti, svarbu ir tvarka, ir taisyklės. Svarbu užduotys, svarbu žaidimai, svarbu tikslas, svarbu procesas. Ir visa tai svarbu suderinti. Ugdymo procesas – menas, kurio metu ypatingai labai svarbu, nukreipti, padėti, augti. Ir tuo pačiu mokytis patiems (mokytojai/treneriai), kad Jūsų reakcijos į chaosą, nevirstų „bauda” vaikams.
