Nors matyt tiek labai neprijaučiau tos vidinės politikos, kad prisipažįstu dažnai pamiršdavau ir vaikai man primindavo „kur mano lipdukas?”… ir tada galvodavau „kažkas čia ne taip”.
Dar dabar girdžiu pasidalinimų, kad „o mums tai duoda lipduką kitur, kai pasportuojam”. O aš klausiu: „o šiaip tau patinka eiti į treniruotę”. „Nu jo”. „O kodėl?”. „Nes gaunu lipdukus”.
Ši „Lipdukų” tema ne tik mane neramina, bet kartu kelia daug klausimų: 1) ar mes būdami ugdytojais suprantame, ką tais lipdukais norime pasiekti ar ne? Tikiuosi taip. 2) Ar tai netampa lengva manipuliacija vaiko atžvilgiu, kai nėra aiškių susitarimų, tikslų ar taisyklių? Manau, taip. 3) Ar tai naudinga ar labiau kenkia? Manau, dažniau kenkia. 4) Ar lipdukai gali būti motyvacinė priemonė? Gali, bet reikalingi aiškūs susitarimai, tikslai, rėmai ir t.t. 5) Ko siekiame, kokias vertybes diegiame, ar nėra kitų būdų, kodėl ir t.t. 6) Kokios „lipdukų” dalinimo pasekmės?
- Jeigu Jums svarbu tik vaikų skaičius, kiek dalyvauja ir atidirbti savo valandas pagal darbo sutartį. Tai pedagogo darbas yra nėra tik apie jus, bet apie vaikus, apie ugdymą, apie visuomenę, apie ateitį ir kartais gali reikėti dirbti po darbo ir naktį, ir savaitgalį, ir vietoj laisvalaikio :)) – tad, jeigu šis darbas jums apie darbo valandas ir kiekį, galbūt vertėtų pasvarstyti apie kito darbo paiešką :)))
- Jeigu „lipdukas” yra tiesiog už tai, kad vaikas išbūtų treniruotę ir visai nesvarbu, kokias vertybes diegiate, ką išmoks ir ar norės išmokti bei nejaučiate jokios atsakomybės dėl to – prašau, nedirbkite šio darbo.
- Jeigu Jums nerūpi padėti vaikams iš tikrųjų suprasti, kodėl svarbu yra judėti, kad judėjimas turi daugybę naudų ne tik fizinei būklei, bet ir mokymosi procesui, atminčiai, galų gale socializacijai, savirealizacijai, pasitikėjimui, savęs pažinimui – panašu, kad „lipdukai” tikrai gera išeitis, taip ir toliau (juokauju) :)))
- Jeigu Jums ne kiek nerūpi ar vaikas išeis iš treniruotės su žinia tėvams „šiandien išmokau, sužinojau” ar su žinia „gavau naują lipduką”, kaip ir į treniruotę eis su šypsena „noriu ir laukiu, nes man ten smagu” ar „einu, nes gausiu naują lipduką” – akivaizdu, kad skirtingai matome trenerio vaidmenį ugdymo procese bei trenerio-ugdytinio ryšį procese, požiūrį į darbą.
- Jeigu galvojate, kad tik taip galite vaikus įtraukti į veiklą ir tai motyvacinė priemonė – ieškokite kitų metodų. Noras, smalsumas, bandymai, patirtis padės Jums rasti jų. Vaikai nėra maži suaugę, jie vaikai. Padėkite jiems, kuo ilgiau išlikti jais, džiaugtis, juoktis, žaisti, draugauti, kurti, klysti, mokytis, bandyti, palaikyti, suprasti, kritiškai vertinti, kalbėti ir t.t. :)) „Lipdukai” dažnai ne tik nemotyvuoja, bet tai nesąžininga atskirų vaikų atžvilgiu bendrai grupėje. Vaikai ir serga, neatvyksta ir dažnai tampa nesveikos ir nereikalingos konkurencijos, pavydo bei patyčių užuomazgomis grupėje. Kaip ir „nenoro” stiprinimo faktoriumi. Nustokite mokyti, kad už bet ką, jie gauna dovanų. Su tokia nuostata jie toliau eina į namus, mokyklą, darželį ir visuomenę.
- Jeigu galvojate, kad tik gavus lipduką vaikas norės judėti, o šiaip nesportuos. Tikrai NE. Pirma, vaikai labai sumanūs ir tai ilgainiui neveiks. Antra, edukuokite apie ką yra judėjimas, kodėl tai svarbu. Judėjimas, kaip ir prausimasis, kaip ir ėjimas į tualetą, kaip ir valgymas, kvėpavimas yra gyvybei reikšmingi procesai. Jeigu už nuėjimą į tualetą gautų lipduką, tada panašu, aš kažko tikrai nebesuprantu :))) Ieškokite metodų!
- Jeigu Jūs naudojate lipdukus, kaip savo galios ginklą tvarkai palaikyti, pagarbai nusipelnyti „gausi lipduką, jei pasportuosi”, „sportuok nebent nenori lipduko” – tai sveikinu, pasėsite sėklą galvose, kad pagarba nusipelnyti galima per manipuliaciją, baimę arba grasinimus. Tik atsakykite, jei ilgainiui po Jūsų „sportuok arba negusi”, Jums atsakys „man ir nereikia”, kokį ginklą tada naudosit?
- Jeigu vadovaujatės „lipdukais” reflektuojant tėvams apie tai, kaip vaikui sekėsi treniruotėje, „kaip šiandien mano dukrai sekėsi?”, oi „jei negavo lipduko, tai nedirbo, nedirbo”… Ar galite paaiškinti kodėl? Kas nesisekė? Kas sekėsi? Ką patartumėte? – mano klausimas, ar tikrai turite pedagogo kvalifikaciją? Ir ar suprantate, kas yra ugdymas?
- Jeigu Jums veikia „lipdukai” dabar – nesidžiaukite, tai laikina. Vienus nudžiuginsiu, kitus nuliūdinsiu ugdymo procesas nėra pastovus, būtina nuolatos augti ir patiems :)))
- Jeigu nei vienas iš anksčiau išvardintų punktų nėra artimas Jums ir nesukelia jokių emocijų, nes Jums tiesiog nesvarbu (taip būna ir su tuo viskas yra gerai) ir Jums „lipdukas” yra nieko blogo – tai tikrai pagalvokite apie veiklą, kurioje „nesvarbu ir nieko blogo” turės daugiau naudos negu nekaltos žalos, po priedanga „čia gi nieko tokio blogo” :))))
Tad esu prieš „lipdukus”. Bet esu už aiškumą, susitarimus, tikslų iškėlimą. Galbūt pateisinčiau „lipdukus” tikslui pasiekti. Bet! Labai gerai įvertinčiau prieš: kokie vaikai, koks charakteris, ar :lipdukas” bus motyvacijai ar kaip tik ne. Ar nekils konfliktinės situacijos, ar gaus tinkamą žinutę ar ne, kokias emocijas patirs, ar bus nauda, ar žala? Ir t.t.
Jei tai yra grupė vaikų, kurioje yra skirtingų gebėjimų vaikai, svarbu (!!!), Jums žinoti ir nukreipti vaiką į tikslą, kad daugmaž realistiškai pasiekti būtų įmanoma visiems skirtingu laikotarpiu. Leisti vaikams susigalvoti savo tikslą patiems, bet iš savo pusės pakomentuoti, kiek laiko maždaug truks, kad būtų aišku ar įmanoma, ar ne
Jeigu vis tiek norisi pasirinkti „lipdukus” kaip motyvacijos priemonę, tai „9 kartus pamatuokite ir 10 kirpkite”.
1) atsakykite sau apie ką yra jūsų veikla ir ką norite skleisti (vertybės).
2) supraskite, kad procesas bus įvairus. Reikės kantrybės. Darbo. Bus visko, todėl įsivertinkite galimas nieko tokio „lipdukų” pasekmes.
3) mokykitės, klausykite, bendraukite, bandykite, edukuokite, klyskite, ieškokite sprendimų.
4) gerbkite save, vaikus, tėvus, savo darbą, profesiją
Kiekvienas žodis, kiekvienas sprendimas, kiekvienas veiksmas – turi pasekmę. Ir jei to nesuprantame, turime problemą.
„Lipdukai” neišgelbės Jūsų treniruotės, jei Jums nerūpi, ką skleidžiate. O vaikai greit supranta, kada Jūs nuoširdūs ir kada ne.
