-Laura, bet man tikrai neįmanoma tą saulutę su viena ranka padaryti.
-Kaip tai?
-Neįmanoma! Tu pažiūrėk!
Griūna.
Griūna.
Griūna.
-Matai? Sakau, kad neįmanoma.
-Bet pabandei tik kelis kartus šiandien.
-Ne, aš jau padariau 12.
-Aha, tada dar padaryk milijoną ir tada nustosim bandyti, jei nepavyks.
-Bet aš nemoku tiek skaičiuoti.
-Gerai, padaryk 10. Po to vėl 10. Ir vėl 10. Ir surinksim milijoną.
Griūna.
Griūna.
Griūna.
Ateina.
-Man neįmanoma (nusimena)
-O kiek padarei?
-Nežinau…(nuleidžia galva)
Matau, kaip kaupiasi ašaros. Suprantu, kad būtina pauzė ir jau esame ties riba, kai galime po to taip lengvai noro ir motyvacijos neprikelti.
-Gerai, dabar tada 10 stovėsenų prie sienos, virvutė ir špagatai.
Grįžta padarius ir jau vėl laiminga, klausia: „ką dabar?”
Sakau:
-Saulutės viena ranka.
-Bet Laura…
-Tau pavyks. Tu jau esi labai arti padarymo.
Nueina.
Griūna.
Griūna.
Beveik padaro ir po to nugriūna.
Grįžta.
-Neįmanoma man, gal galima aš kitaip darysiu?
-Kaip?
-Padėsiu ranką gale.
-Ne. Šiandien jau taip nebedarysim, nes jau padarai pilną ir nukrenti tik pačiam gale.
Tęsiu.
-Kai darysi saulutę viena ranka, dėk ranką arčiau savęs.
Griūna.
-Neįmanoma! (Jaučiu pyksta)
-Žiūrėk, kai mokėmės saulutę užtrukom ilgai, buvo sunku, nepavyko, bet dabar darai tobulai, taip?
-Taip.
-Jei išgirsi, ką sakau, tai padarysi saulutę viena ranka. Klausai įdėmiai?
-Taip.
-Padėk ranką arčiau savęs ir padarysi.
Griūna. Žiūri į mane su viltimi baigti.
-Pakartojam dar 10 kartų.
-Jau padariau, kiek liko.
-999 tūkstančiai…
-Nee, Laura aš tiek nepadarysiu.
-Tau nereikės tiek, jei padarysi saulutę viena ranka.
Nueina. Veidas nedžiugus. Klausiu:
-Ar tu pati nori?
-Taip.
-Tai tada darom, susikaupiam.
-Bet man neįmanoma.
-Įmanoma. Jeigu tikėsi, kad neįmanoma, taip ir bus ir man nepavyks tau padėti, bet jei tikėsi, kad pavyks tai tikrai pavyks. Bet tu pati turi pirmiau patikėti.
Nueina.
Žiūriu kitas technikas. Man mergaitės kitos šnabžda „padarė, padarė” ir „ji dar daro išvis kietai, atitraukia ranką gale” (paaiškinu, kažką panašaus į be rankų saulutę).
Atsisuku, matau vis kartoja, susitelkusi ir užtikrinta. Sakau:
-Nuuu parodyk ir man! Girdėjau, pavyko!
Bam viena yra.
Antra ant užpakalio.
Bam trečia yra!
Jai tai buvo stipri emociškai diena, kova su „neįmanoma”, kova su noru nuleisti rankas ir pasiduoti. Ir po tokio ilgo proceso, jos asmeninė pergalė ir pasiekimas. Ne tik technikos išmokime, bet ir ryžto, užsispyrimo, kantrybės siekiant tikslo procese!
