Ruošdamasi savo praktinei pamokai fizinio ugdymo mokytojams, iškėliau klausimą: Vaikų judėjimo galimybės – nuo mechaninio KĄ, prie kūrybinio KAIP.
Praktikoje labiausiai norėjau atskleisti, kaip veikia mūsų veikla ir kartu pasidalinti sukaupta patirtimi. Visą pranešimą siekiau vesti klausiant „Kaip”.
Artėjant pamokos dienai, atrinkau užduotis, kurios realiai veikia mūsų kasdienybėje. Kartu iš naujo peržvelgiau teorijas: Deci ir Ryan, Thelen ir Smith, Gibson, Laban, Arnold ir kt. Šių autorių teorijos ir metodai taip organiškai ir sistemingai persipina mūsų veikloje, vienas kitą papildydami, o jų sinergija yra gyva lyg upės tėkmė mūsų veikloje.
Taip gimė mano filosofinis, metaforiškas rašinys, kuriuo dalinuos.
Įsivaizduokime vaiko judėjimą kaip upės tėkmę. Jos kryptis padiktuota gamtos ir evoliucijos, tačiau kelio raštas nėra iš anksto nubraižytas – jis gimsta čia ir dabar, kaskart unikaliai reaguojant į tai, ką tėkmė sutinka savo kelyje.
Mes, mokytojai, esame šios tėkmės krantų sergėtojai. Mūsų užduotis – suteikti upei tvirtus krantus: struktūrą, taisykles ir psichologinį saugumą. Be krantų upė išsilietų ir virstų chaosu, tačiau jei krantus paversime betoniniais kanalais (per griežta kontrole), upė praras savo gyvą vingiavimą. Vanduo joje taps mechaniškas, o ilgainiui – drumstas ir užterštas sustingimu.
Mes siekiame krantų, kurie saugo, bet neįkalina.
Į šią tėkmę mes įmetame kūrybinius akmenis – užduotis ir priemones. Akmuo priverčia vandenį ne tiesiog tekėti, o vingiuoti, ieškant savo kūrybinio „Kaip“. Tam, kad šis vingiavimas būtų saugus, vanduo turi išlikti skaidrus. Tai vaiko sensorinis budrumas ir smalsumas savo pojūčiams. Tai galimybė pajusti savo kūną, suvokti savo ribas ir pamatyti naujas judėjimo galimybes – kūno žemėlapius.
Šioje tėkmėje, vaikas nebe tiesiog teka nešamas srovės. Jis tampa lyg ‘gyva žuvimi’ savo paties tėkmėje. Jis patiria judėjimo džiaugsmą ir meistriškumą, įgydamas drąsos vingiuoti autentiškai, o kartais – net ir plaukti prieš srovę.
teksto autorė Laura Sekmokaitė
