Pakeliu jį nuo žemės, ant rankų ir stovime apsikabinę. Pirštukais ieškodamas patogesnės vietos įsikabinti kažką stengiasi pasakyti. Įsiklausau. Pajaučiu, kiek stiprybės yra tokiame dar mažame, augančiame žmoguje. Pasikūkčiodamas pasakoja, bet aš dar nieko tą akimirką nesuprantu, tariu:
-Mes dabar nurimsim, kad galėčiau tave išgirsti, gerai?
-Okey.
-Va taip įkvepiame kartu, iškvepiame (viską darau kartu, tuo pačiu esu šalia) ir dar kartą, – tęsiu.
Pakvėpavus ir jam nurimus, vėl klausiu „kas nutiko?”.
-Aš noriu būti greitas.
-Bet tu esi greitas.
-Aš likau paskutinis.
-Bet aš irgi dar čia.
-Bet aš noriu būti greitas.
-Tu esi greitas.
Ir po trumpos pauzės, parodau į širdies plotą, tariu:
-Tikėk čia. Tu esi greitas.
Nusibraukęs paskutines ašaras nuo veido, atsisuko jau su šypsena veide:
-Aš esu greitas.
-Taip, tu esi greitas.
Iššoko man iš rankų ir visu greičiu nubėgo į grupę šaukdamas „aš esu greitas”. Nusekiau iš paskos, besišypsodama ir dar kartą sau išsitatuiravau, kuo tikiu ar prie ko sugrįžtu, net, jei ir pati pasimetu:
„Žodis gali būti galingu ginklu, bet ir beverčiu raidžių kratiniu. Priklauso, kaip ir kada, su kokia energija jis vartojamas. Žodis gali būti pakeliantis ir gali pražudyti. Žodžio laisvė nėra apie leidimą sau kalbėti viską, visiems ir bet kada. Žodžio laisvė yra apie žodžio, kurį vartosiu, suvokimą ir kilimo šaknį-mintį, iš kur tai kilo (mintis tėra smegenų produkcija, kurią būtina nuolatos filtruoti), kritinį vertinimą ir atsakomybę už tai, ką sakysiu. Prieš pasakant, padaryti pauzę įsivertinant ar žodis, kurį ištarsiu yra labiau naudingas, turi vertę ar labiau žalojantis, beprasmis. Ar žodis, kurį noriu pasakyti yra tai, kuo tikrai ir pats tikiu ir ką darau. Ar tai tik dar vienas raidžių kratinys, sukelsiantis chaosą. Ar tarp minties, kuri kilo, žodžio, kurį noriu pasakyti ir veiksmo, kuris tai atspindi yra lygybės ženklas?”
