-Prašau, patikslink, ką turi omeny?
-Na ar teisėjos žiūrės į telefoną, kai mes atsiskaitysim?
-Ne, jos… (nespėju baigti)
-O tai, ką jos darys?
-Teisėjų užduotis stebėti jūsų atlikimą, kaip darote elementus. Teisėjos viską rašys į specialią lentelę kompiuteryje, kad greičiau žinotume Jūsų rezultatus ir Jus apdovanotume.
-Tai jos nežiūrės į telefoną?
-Į telefoną nežiūrės, rašys į kompiuterį.
-Aha (susimąsto)
Ir pasipila:
-Įsivaizduok, Laura, mano tėtis visada sulindęs į telefoną…jis net valgo žiūrėdamas į telefoną…
-Jooo, o mano tėvai irgi ir dar man sako „palauk negaliu dabar” ir žiūri į tą telefoną
-Mano mama tai daug dirba prie telefono.
-O mano tai neleidžia man ilgai būti su telefonu, o pati tai telefone sėdi.
Įsisiūbuoja reikalai… visą pokalbio pabaigą vainikuoja dar keli pasirodymai, KAIP tėvai eina, sėdi ir pan. žiūrėdami į telefonus :)) kuriuos tarp kitko nėra paprasta sustabdyti (nebent renkatės rėkti, tildyti, bausti, bet nesivadovauju gąsdinimu ar kitomis „kietomis” taktikomis, botagėlio principu vaikui nuraminti). Priimu, kad vaikai nori pasidalinti, jiems svarbu, kai kuriems galimai skauda: kiekvienas jų nori būti išgirstas ir matomas, net jei kartais tai išreiškiama ne taip kaip norime ar kaip patogu būtų mums…
Norėdama atkreipti dėmesį, įsisiūbavus chaosėliui, naudoju „ou”, arba „hey”, plojimą, vaikai nurimsta ir užbaigiu šią temą.
-Atsiskaitymuose teisėjos telefonų nenaudos, nes teisėjaus ir turi jus matyti.
Bet teisėjos naudos kompiuterius, nes į sukurtas lenteles rašys atsiskaitymų balus, kad greičiau turėtume jūsų rezultatus.
-O galima į kompiuterį nerašyti?
-Galima, tada…
-O kaip tada būtų?
-Teisėjautų lentelėse popieriuje, tada skaičiuotų skaičiuotuvu apie 20min, tada viską sutikrintų…. tada diplomai.
-Hm, gal kompe greičiau?
-Kompe, lentelės su jau sudėtomis formulėmis, užtruktų apie 2-3 minutes plius diplomai.
-Tada geriau greičiau sužinoti :)))
-Manau, taip :)))
Jau matyt išgirdote mintį apie ką kalbu.
Pokalbio ištrauka (gerokai po laiko, bet tie patys vaikai):
-Žinai Laura, o mano Tėvai tai pyksta, kad aš per daug naudoju telefoną.
-O kodėl Tu daug naudoji telefoną?
-Nes aš neturiu, ką veikti.
-O ten įdomu, ką veiki tame telefone?
-Aha.
-O ką būtų įdomu tau veikti, be telefono?
-Žaisti.
…
Tarkim supykstame, kad vaikas daug žaidžia. Tokiais atvejais, kai vaikas atkartoja, ką mato darant suaugusius, o gal ir klasiokus, mokytojus ir pan., jam įdomu, jis pabando. Kai savęs nestebėdami, perduodame pavyzdį vaikams, o vaikai atkartodami mūsų veiksmus yra baudžiami arba ant jų pykstama, tai paprastai pasakysiu – neteisinga jų atžvilgiu.
Vaikai tikrina ribas, išbando, mokosi, pažįsta save ir save aplinkoje ir su kitu žmogumi, atkartoja. Jie juk ir bando, kad sužinotų, išmoktų! Tai yra vaikystė!
Ir! Vaikas dar neanalizuoja, kodėl dabar supykome dėl to, ką kai mes darome yra gerai, o kai jis tą pati- jau blogai?? Viskas vyksta paprastai: “mane bara, ant manęs pyksta = aš blogas, netinkamas, manęs nemyli”. Ir kuo dažniau taip vyksta, tuo daugiau kitų pasekmių, su kuriomis auga, bręsta ir po to įžengia į suaugusių gyvenimą.
Pasikartosiu.
Mūsų veiksmai TURI pasekmes. Mūsų pavyzdys skanuojamas, vėliau adaptuojamas. Jeigu norime, kad būtų kitaip, ieškome būdų daryti kitaip (kalbėjimas, išklausymas(!), pavyzdys, taisyklės ir t.t.), bet dėl to, kad patys darome tą ir po to matydami savo veiksmų pasekmes, savo pyktį transliuojame į vaiką, elementariai neteisinga.
