(Istorijoje vaikų vardai pakeisti arba naudojami trumpiniai)
-Laaaauraaaa! – sušunka trys mano sportininkės (ir kaip mat dar nelankantys būrelio, bet jau mane gerai pažįstantys taip pat prisijungia vienbalsiai „labas, Laura”)
Man dar net nespėjus reaguoti ir garsiai su visais pasisveikinti, viena iš sportininkių jau bėga link manęs. Pamojuoju.
Tą akimirką valgykloje įvyksta tikras sujudimas „atėjo Laura”, sustoja valgymo procesas, pasipila klausimai: „Kada jau galėsiu ateiti?“, „Kodėl mama mane išrašė iš būrelio?“, „Kada bus tik berniukų gimnastika?“ „Mano tėtis tau paskambins ir užrašys mane, gerai?”
Ir “o tu žinai…” istorijos.
Pagaliau pasisveikinusi, atsakinėju į vieną, kitą, trečią klausimus ir vis dar judu link kavos aparato.
Žvilgsniu apsižvalgau iš 6 mažųjų sportininkių tėra 3. Staiga už nugaros pajaučiu kaip stipriai įsikimba dvi rankytės. Žinau, čia Ga. Ji visad pirmoji, jeigu neserga. Po jos įprastai atbėga ir Mo su A. Bet A šiandien nebuvo.
-Labas, Laura,- taria ji
-Labas, Ga. (Tada galutinai suvokiu, kad mano atvykimas sudrumstė visą pavakarių laiką ir pagalvoju situaciją „gelbėti”). Tęsiu:
-Tikriausia tau dabar reikia eiti valgyti kartu su vaikais,- tęsiu.
-NE, pirmiausia, aš noriu apkabinti Laurą, o tada eisiu pavalgyti.
Tai akimirkai pritrūkau žodžių, tad net nebesistengiau kažkaip „gelbėti” esamo šurmulio ir pasidaviau vyksmui:
-Apsikabinkime,-sakau,- nors ji jau senokai stovėjo įsikibus į mane.
-Labai tavęs pasiilgau, Laura.
-Aš irgi Tavęs, Ga.
Taip pastovėjome dar porą minučių. Ir kaip Ga ir sakė, po apsikabinimo ji nuėjo valgyti. Taip, kaip staiga apkabino, taip staiga ir paleido rankas, ir nuėjo prie stalo.
O aš likau stovėti, vidury valgyklos, pamiršusi kavą ir trumpam sustojusi akimirkoje. Dar kartą šyptelėjau, nes tokiame formate man atėjo priminimas „mes galime visai ne taip interpretuoti ir ne taip suprasti situaciją ar kitą žmogų, dar gerokai anksčiau, negu sužinome tikrąją žmogaus intenciją, ar žmogaus poreikį. Tad norint pamatyti ar išgirsti kito poreikį ar istoriją, reikia sustoti, kad liktų erdvės protui nurimti ir bent trumpam norėti nusiimti savo interpretacijos akinius.
Būtent tada vyksta stebuklingi procesai.”
Linkiu matyti
