Kalbant apie vaikus, svarbu suprasti, kad dėmesys jiems taip pat yra svarbus. Tai yra socialinis poreikis. Kuo didesnė vaikų grupė, tuo daugiau skirtingų galimų scenarijų, kaip mokytojas gali padėti individualiam vaikui tą poreikį realizuoti. Ir kiekvienas vaikas skirtingais metodais bando ir bandys jį realizuoti, kol neatras, nepajaus, negaus jam tinkamos dėmesio formos.
Kai dirbame su vaikų grupe, kurioje kiekvienam tas poreikis svarbus, būtina suprasti, jog tą poreikį kiekvienas bando realizuoti kaip jam pavyksta, kaip jis supranta: vienas gali daug kalbėti, kitas išdykauti, trečias gali pertraukinėti, ketvirtas gali būti tylus, penktas atliks užduotis tobulai ir prašys pagyrimo, šeštas pergyvens dėl klaidų ir t.t. Ir tai yra normalu.
Būtina suvokti, kai vaikas negauna priimtino jam dėmesio ar dėmesys nerealizuojamas, vaikai jo tarsi nori labiau, prašo ir siekia gauti dar įvairesnėmis priemonėmis, kartais gali pasitelkti ir skaudžių ar kitą įžeidžiančių priemonių.
Problema, šiuo atveju, kyla tada, kai pamirštama, kad kiekvienam yra svarbus dėmesys ir mokytojas skirsto vaikus į grupes: „geri ir paklusnūs”, „blogi ir nepaklusnūs”. Pagal vienus scenarijus, kurie tam mokytojui labiau priimtini, vaikai priskiriami grupei „paklusnūs”, priklijuojant etiketes „ramus, geras, dėmesingas”, papildomai reflektuojant tą patį tėvams, administracijai. Pagal kitus scenarijus, kurie tam mokytojui nepriimtini, vaikai priskiriami „nepaklusnūs, probleminiai”, klijuojant etiketes „neklauso, blogas, trukdo, nesilaiko tvarkos”, tą patį reflektuojant tėvams, administracijai. Kartais viskas išsirutulioja iki gerovės komisijų ir t.t. Žodžiu, dėl elementaraus dėmesio neužpildymo, vaikas tampa kitokiu, sunkiu, atstumtu.
Man tokiais atvejais kyla klausimų: ar tai kažkokia įsivaizduojama ugdytojo „super galia“, pagal kurią galima va taip lengva ranka vaikus suskirstyti tinkamas/netinkamas? Ir ar išvis tai adekvatu, būnant brandžiu suaugusiu žmogumi, suvokiančiu vaiko pažeidžiamumą? Ar išvis susimąstoma, kokio mąsto žala yra daroma vaiko augimo procesui, psichikai, jo savirealizacijai, jo ateičiai? O gal tai elementariai patogu sau pačiam?
Kiekvienas vaikas savaip, kaip moka, nori būti pastebėtu. Ir tai yra normalu.
Tai nereiškia, kad dėl to, kaip to dėmesio vaikas prašo, jis tampa blogesniu ar geresniu ir dėl to jam reikia prilipdyti etikečių (nepamirškit, kad etiketės dažniausiai turi galiojimo terminą, kuris na suprantate, vieną dieną baigiasi. Jūs gi nenorite, kad Jūsų priklijuota etiketė pasiektų galiojimo pabaigą? Ar apie tai negalvojama? Kiekvienas žodis turi pasekmę!)
Tai reiškia, kad aš, kaip mokytojas, turiu atrasti tinkamą formą padėti vaiko poreikiui realizuotis. Tai yra mano atsakomybė ir pareiga. Padėti vaikui. Vienam užteks laiku pasakyto pagyrimo, kitam bus svarbu pasikalbėti, trečiam galimai apsikabinti, ketvirtam būti laiku pamatytam, penktam padėti siekti tikslo, dar su vienu reikės atrasti abipusį susitarimą, dar su kitu sugalvoti kokį iššūkį ir t.t. Kiekvienam savaip. Bet kiekvienam yra svarbus dėmesys. Kaip ir man. Kaip ir Jums. Tik tiek, kad vaikas dar mokosi, kaip jį realizuoti. O suaugęs žmogus jam padeda, kai vaikas paklysta. Dėl to, kad suklydo ar netinkamai ir nepatogiai mums pasielgė, vaikas netampa nei blogesnis, nei geresnis.
Dirbant su vaikas svarbu mokytis keistis, prisitaikyti ir ieškoti. Ir tai nebus lengva ir patogu. Tiesiog. Taip nebūna. Tiesiog. Niekame iš esmės. Viskas nuolatos kinta.
